„Vadink mane savo vardu“ apžvalga

Pirmą kartą „Vadink mane savo vardu“ pamačiau dar praeitais metais žiemą po sunkios dienos. Filmas nukėlė mane į mažą Italijos miestelį, leido pamatyti vieną iš gražiausių meilės istorijų ir suprasti, kas esu ir ką jaučiu. Nuo ekrano tirpstant paskutinei scenai ir per ausines skambant jai skirtai dainai, aš jau verkiau.

Nesenai perskaičiau ir knygą, pagal kurią filmas buvo pastatytas. Amerikiečių autoriaus André Aciman romanas tokiu pat pavadinimu man priminė, kodėl taip įsimylėjau šią istoriją. Nors iš tiesų per visus tuos mėnesius vis prisimindavau „Vadink mane savo vardu“ ir slapta tikėjausi, kad rasiu kažką, ką galėsiu vadinti savuoju. Deja, einant laikui istorijos pamažu blunka iš atminties ir tie, kurie šio filmo nematė arba neišdrįso peržiūrėti, jį pamirš. Noriu, kad tai būtų viena iš istorijų, kuri nebūtų pamiršta.

Istorija prasideda antiką studijuojančiam Oliveriui atvykus į Šiaurinę Italiją praleisti šešias vasaros savaites savo profesoriaus viloje. Profesoriaus sūnus, Elio, ten praleidžia visas savo vasaras. Dienomis jis skaito, groja, plaukioja bei perrašinėja muziką, o vakarais dviračiu išvažiuoja į miestą. Bet per tas šešias savaites jie pakeičia vienas kito gyvenimus ir mokosi apie pirmą tikrą meilę . Žiūrovas stebi ją nuo pat pradžių, kai Elio pajaučia simpatiją, nepasitikėjimą savimi, džiaugsmą ir švelnumą skirtą kitam žmogui su kuriais iš pradžių nežino, ką daryti. Juos sekame iki pat to, kai jie vadina vienas kitą savo vardu. Kitaip pasakius, iki tol kol kitas žmogus tampa labiau tavimi nei tu pats. Elio iš pradžių nėra tikras tuo, ką jaučia, ir stebėdama jį supratau, ką jaučiu aš ir pradėjau nebe taip bijoti tokių jausmų. Tai istorija, kuri perteikia pirmos meilės jausmą geriau nei bet kuri mano matyta kita.

Filmas stiprus ir gražiai perteiktas ir iš techninės perspektyvos. Jis filmuotas Kremos mieste, kur šiuo metu ir gyvena filmo režisierius Luca Guadagnino, todėl filmavimo vietos pasirinktos parodant geriausia, ką miestas turi pasiūlyti. Jos tarsi skirtos būtent šiai istorijai. Dar vienas svarbus aspektas – vaidyba. Dviejų pagrindinių aktorių, Timothée Chalamet (Elio) ir Armie Hamer (Oliveris) darbas kartu įvertintas, jie abu perteikia trapų meilės džiaugsmą ir viską užgožiantį išsiskyrimo skausmą. Visa tai kartu su pasirinktais spalvų tonais, režisūra ir švelniausiu garso takeliu, kurio viena iš dainų „Mystery of love“ buvo nominuota Oskarui, padaro istoriją gyvą. Buvo vietų, kai atrodė gali jausti upės, į kurią brenda veikėjai, šaltį ; vėją, kuris žaidžia su tavo plaukais lekiant dviračiu siauromis Kremos gatvėmis ar abrikosų, kurie auga kieme skonį.

Kaip minėjau, teko skaityti ir romaną pagal kurį filmas sukurtas. Ši istorija gimė, kai autorius negalėjo nuvykti į Italiją atostogom su šeima, taigi bent jau atsigriebė kurdamas „Vadink mane savo vardu“. Jeigu skaitote anglų kalba, tikrai šią knygą rekomenduočiau, joje dar daugiau minčių apie meilę ir skausmą, ir kaip kartais dėl pastarojo kartais atsisakome meilės. Romanas apima didesnį laiko tarpą, istoriją jame pasakoja jau suaugęs Elio. Pateikiama istorija po vaikinų gyvenimus pakeitusios vasaros, paskutiniuose puslapiuose veiksmas vyksta jau po 20 metų. Paskutinis šios knygos sakinys tiesiog paliko mane be žodžių. Kadangi knyga apima didesnį laiko tarpą, režisierius yra užsiminęs apie šio filmo tęsinį po kelių metų, kur būtų pasakojama apie Elio ir Oliverio gyvenimus po vasaros.

Šis filmas buvo labai teigiamai priimtas įvairiuose festivaliuose ir netgi Oskaruose. Vis dėlto viena yra klausytis iškilių žodžių iš kritikų ar skaityti nesibaigiančias apžvalgas, o kita – suprasti, kaip kažkas paveikia žmones aplink tave. Rašydama prisiminiau pokalbį, kurį turėjau tik pamačiusi filmą. Jis buvo su vienu iš mano LGBT+ bendruomenei priklausančių draugų ir man buvo įdomu išgirsti, kaip ši istorija paveikė jį. Jis papasakojo, kad visuomenė turi susikūrusi įvaizdį, kokia meilė turi būti ir užmiršta, kokia ji gali būti. Viskas, ypač Lietuvoje, susiję su meile, yra vyras ir moteris ir kaip jie susipažįsta, susilaukia vaikų ir ilgai ir laimingai gyvena. Tai geras meilės pavyzdys, bet jis negali būti vienintelis geras ir teisingas. Būtent šiuo metu visuomenė keičiasi ir iš naujo įvertina, kaip būti žmogumi ir priima tuos, kuriuos anksčiau atstūmė. Toks filmas yra svajonė ir pavyzdys ekrane: visuomenės, kurioje meilė gali būti skirtingų „būsenų“ ir niekas jos neteis.

Ši istorija tapo mano gyvenimo dalimi ir privertė verkti daug daugiau kartų, nei norėčiau pripažinti. Ji parodo tau gražiausią Italiją ir vieną labiausiai paveikiančių pirmos meilės istorijų, kurios užsinori ir pats. Kartu ši istorija sudaužo tavo širdį. Tai vienas iš mėgstamiausių mano filmų ir jį rekomenduočiau bet kokia proga.

Leave a Comment