Pradėti rašyti šį straipsnį buvo labai sunku: kiekviename naujienų portale straipsnių apie vaikus, atplėšiamus nuo tėvų JAV pasienyje, buvo daugybė, kiekvienas išreiškiantis vis kitą nuomonę ar faktus. Bet turiu pripažinti, kad po tiek kartų juos matant niekada nesustojau pamąstyti, ką iš tiesų reiškia skaičius 2000, apibūdinantis vaikus, visiškai atskirtus nuo savo tėvų… Kartais lengva pamatyti skaičių, pagalvoti, kad baisu, kas vyksta pasaulyje, ir toliau naršyti internete ar gerti kavą. Bet pradėjusi daugiau domėtis atradau tiek daug ir tokių įvairių nuomonių bei mintyse susikūriau to, kas vyko ir dar vyksta paveikslą. Jeigu kažkas, kas skaito apie šiuos įvykius vis dar žino nedaug, pabandysiu atkurti savo patirtį, kai bandžiau suvokti visus šiuos įvykius.

Nauja JAV politika

Pavasarį JAV prezidentas D. Trumpas sugriežtino buvusią imigrantų politiką ir suteikė jai naują, gąsdinantį vardą „Nulinės tolerancijos politika“. Tai reiškia, kad kiekvienas imigrantas sulaikytas pasienio tarnybų būtų nedelsiant pristatomas į teismą ir kaltinamas nelegaliu sienos kirtimu. Tiems, kurie bandė sieną kirsti pirmą kartą, bausmė yra iki pusės metų laisvės atėmimo, o jei nusikaltimas kartojasi – jie gali kalėti iki dvejų metų. Žinoma, prie sienos sugaunami buvo ne tik pavieniai asmenys, bet ir šeimos, ieškojusios saugesnio gyvenimo. Kadangi tėvai tuoj pat sulaikomi, jų mažamečiai vaikai būdavo iškart atimami, net nespėjus atsisveikinti. Per du pavasario mėnesius, iki gegužės 31 dienos, nuo tėvų buvo atskirti du tūkstančiai vaikų. Būtent šie kertiniai istorijos faktai buvo minimi didžiausioje dalyje medžiagos, kurią radau. Vis dėlto mažai kalbama apie tai, kodėl visa tai vyksta.

Didžiausia migrantų dalis, per paskutinius metus bandanti pasiekti JAV, yra iš centrinės Amerikos šalių: Gvatemalos, Hondūro ir t. t. Per paskutinius bene 50 metų šiose šalyse vyko pilietinis karas, kariniai konfliktai, šalyse aktyvi gaujų veikla. To pasekoje piliečiai jaučia baimės jausmą, šalyje vyrauja didžiulis skurdas. Populiari nuomonė, kad žmonės bandantys kirsti sieną ir yra gaujų nariai, bet dažniausiai tai taikūs gyventojai, pakliuvę į įvykių sūkurį ir besistengiantys nuo jo pabėgti, norintys apsaugoti sau brangiausius žmones.

Gali kilti klausimas, kodėl jie bando sieną kirsti nelegaliai. JAV galioja politika, kuri leidžia tiems, kurie jaučia pavojų sveikatai ar gyvybei savo šalyse, prašyti prieglobsčio. Tokia politika galioja ir Lietuvoje, bet procesas, kurį turi pereiti žmogus yra ilgas ir sudėtingas. Viena iš jo dalių – 12 puslapių ilgio forma, kuri privalo būti užpildyta anglų kalba. Ne visi, kurie pasiekia pasienį, laisvai ja bendrauja (turiu pripažinti, kad jei man tektų bėgti ir pildyti dokumentus, pavyzdžiui, rusų kalba, negalėčiau to padaryti). Migrantams taip pat tenka atsistoti prieš teisėją ir įtikinti jį, kad tau gresia pavojus. Žinoma, seka dar daugiau etapų ir dokumentų. Žmonės tam pasiryžta, bet viena klaida ar neatitikimas gresia deportacija į ten, iš kur bandė pabėgti. Net klausytis apie tokį procesą vargina, o suvokti jo ilgį ir sunkumą – nelengva. Prie pasienio stočių, kur prasideda visas procesas, keliauja vis daugiau žmonių ir laukimas skaičiuojamas jau nebe valandomis, o savaitėmis. Laiką leidžiant lauke vasaros karštyje su verkiančiais vaikas, senoliais ir nuolatine baime. Dėl to dalis imigrantų ir pasirenka bandyti savo laimę ir kirsti sieną nelegaliai.

Kol tėvai laukė savo susitikimo su teisėju, vaikai tokiais automobiliais būdavo vežami į stotis, kur turėdavo praleisti iki 3 dienų, kol būdavo priskiriami globėjams. Tos trys dienos, kurias vaikai vieni turėjo praleisti stotyse prailgdavo. Kadangi stotys buvo griežtai saugomos į jas patekti be leidimo labai sunku, vis dėlto tai pavyko padaryti vienam JAV kongreso nariui senatoriui Jeff Merkley. Jis aplankė stotį Teksase ir grįžęs apibūdino ją kaip kalėjimą. Jis kalbėjo apie vaikus laikomus narvuose, miegančius ant žemės, viela atskirtus taip, kad niekas negalėtų jų pasiekti. Senatoriumi be nuotraukų, kurias daryti buvo draudžiama, niekas nepatikėjo. Laikui bėgant paaiškėjo, kad ir kaip neįtikėtinai, netgi perdėtai skamba jo žodžiai buvo tiesa. Vaikai buvo laikomi atskirti geležiniais barjerais vieni nuo kitų ir nuo suaugusiųjų. Po dienų praleistų ten, jie buvo išsiunčiami pas globėjus. Dažniausiai tai giminės ar šeimos draugai anksčiau atsikraustę į JAV, bet 10 procentų (apie 200 mažylių) buvo priskirti žmonėms, kurių anksčiau niekada nematė, ar išsiųsti į įstaigas priglaudžiančias vaikus. Netgi pasiekę globėjų šeimas ar vaikų namus, kuriuose gyvena net jei nėra našlaičiai, jie negali būti tikri ar kada vėl pamatys mamą ir tėtį, kurie žaisdavo kartu ar mokė, kaip užsirišti batų raištelius.

JAV administracija dėl tokios politikos susilaukė nesibaigiančios kritikos iš Jungtinių Tautų organizacijos bei pasaulio valstybių atstovų. Birželio 20 dieną prezidentas pasirašė aktą, kuriuo sustabdė įstatymišką vaikų atskyrimą nuo tėvų. Taip pat buvo nuspręsta, kad mažyliai iki penkerių tėvams turi būti gražinami per dvi savaites, o vyresni per 30 dienų. Tos dvi savaitės baigėsi antradienį, bet iš 54 pas tėvus grįžo tik keturi vaikai. Kita svarbi data – Liepos 26. Tada visi vaikai privalo grįžti pas tėvus. Tačiau tam nėra sukurta jokio valstybinio plano ir tai labai daug kainuoja.

Kitų reakcija

Ieškodama, kuo remtis, apsilankiau ir lietuviškuose žinių tinklapiuose, skaičiau straipsnį po straipsnio ir žiūrėjau video reportažus. Tačiau pasirodė, kad įdomiausia buvo komentarų skiltis. Didelė dalis komentatorių palaikė prezidentą Trumpą – komentarų langeliai mirgėjo mintimis: „Kam jiems iš viso kirsti sieną?“; „Jei nepažeidinėtų įstatymų, niekas neatiminėtų ir vaikų“. Tai tik parodo, kad lietuviai su šia problema nėra plačiai susipažinę.

Įsigaliojus „Nulinės tolerancijos politikai“ nuo savo tėvų buvo atskirti apie du tūkstančiai vaikų. Instagram vis mirgėdavo garsenybių pasisakymai apie tai, kas vyksta. Skaitydama juos atradau vienos mamos istoriją. Laikoma patrulių rankose, besiblaškydama ir verkdama ji stebėjo, kaip nuo jos atskiriama dukrytė, kurią pareigūnai nuvedė į automobilį, kurio krypties patys nežinojo.

Žinoma, yra žmonių, kurie stengiasi pakeisti situaciją kaip tik gali: keliems amerikiečiams pavyko internetu surinkti didžiausią sumą pasaulyje, Facebook tinkle, siekiant sujungti išskirtas šeimas. Jie tikėjosi rasti 1500 dolerių padėti vienai šeimai, bet žmonės taip palaikė akciją, kad buvo surinkta net 20 milijonų dolerių, kuriuos tikimasi pasiseks panaudoti ir grąžinti kiekvieną atžalą savo šeimai.

Kažkur JAV panašiu metu, kai skaitote šį straipsnį sėdi mažylis, kuris gali būti niekada nebepamatys tėvų, o jie jo. Gal jie bijos būti deportuoti, jei pavyks patekti į JAV, o gal jie jau buvo grąžinti į savo šalį arba tiesiog be tinkamų dokumentų nepavyks atrasti, kur jų vaikas yra.

Nuotraukos šaltinis: Associated Press/Ross D. Franklin

 


Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *